Blondinių vairavimo ypatumai

Pradžiai paminėkime tokį faktą, kad niekas manęs vairuoti dorai taip ir neišmokino. Visko teko išmokti pačiai. Teisės nupirktos, prigąsdinta krūva žmonių. N kartų vairuota išgėrus, be dokumentų, nešneku apie atsarginį ratą...:D Fortūna nusišypsojusi daugybę kartų, kad nesistebiu, jeigu ims ir susirauks vieną dieną.

1. Maestro RIR (Rūkalius Instruktorius R. O gal geriau Šventasis Džordžas?)

Viskas prasidėjo 2004 metų pavasarį, kai aš pradėjau mokytis vairuoti...Buvau vienuoliktoje klasėje, taigi nekankino dar jokie egzaminai. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne mano nuostabusis vairavimo instruktorius Maestro Rūkalius R. (Pošliausias vyras mano gyvenime! Stasy – tau dar yra kur tobulėti. Bet geriau netobulėk). Dažnai pamiršdamas man paaiškinti elementariausius dalykus apie vairavimą, jis niekada nepamiršdavo surūkyti lygiai VIENĄ Saint George pakelį cigarečių per VIENĄ vairavimo pamoką ir papasakoti vis apie naują savo meilužę, kuri, cituoju: „Gyvena štai šitame name už krūmų“ ar kur nors panašioje aplinkoje. Ir dar, žinoma, jis NIEKADA nepamiršdavo paklausti, ar aš nerūkau? „Hm, gal ir nerūkai...Skaistus veidelis...“. Kurgi nebus skaistus, kai aš dusdavau, bandydama pasukti kažkokio kledaro vairą, o nuo dūmų nesimatydavo kelio. Langai visuomet buvo uždaryti, nes maestro instruktoriui balandžio mėnesį visuomet būdavo „vėsus oras šį rytą“.

Kadangi kartais galiu būti baisiai aikštinga ir temperamentinga moteris, ilgainiui jis pastebėjo, kad man darosi „šiek tiek“ pikta ant jo. Ir aš nesitaikydama su jo žalingais įpročiais, nesitaikščiau ir su jo vairavimo pamokomis. Trenkdavau durimis kiekvienąkart joms pasibaigus, o jis vis sakydavo „Švelniau, panele...švelniau...su mašina reikia kaip su mylimu berniuku. Tada ir važiuosi geriau, kai pilnai pajausi jį...automobilį...“. HHhhhRrrrrRRR!!!

Taigi po maždaug 5 pamokų jis įsodindavo mane į mašiną ir liepdavo pasivažinėti po aikštelę vienai, be jo pagalbos. O pats tuo metu knisdavosi po kokio nors seno golfo kapotą ir karts nuo karto parodydavo tokį juokingą judesį, kuris reikšdavo „atsidaryk langą, blondine, ką ten išdarinėji, tuoj gausi velnių“. Neatidarydau. Ir tikrai rėkdavau ant jo atgal. Tokia jau buvau. Prisiminsiu tas vairavimo pamokas kaip pačias egzotiškiausias pamokas gyvenime...Suteikusias daugiau žinių ne apie vairavimą, bet apie klimaksinio amžiaus vyrų mąstymo vingrybes opiu meilužių klausimu ir kad „su mašina reikia kaip su mylimu berniuku...tada ir važiuosi geriau...“.

2. Raudonoji skruzdės „kapeika-žiagas“

Tęskime toliau. Tais laikais buvau maža, mane draugai praminė Skruzde. Dabar dar kai kas vadina. Pvz. Draugas Vasiliauskas, kurio, pasirodo vos nepartrenkiau su savo žiguliu. Užtat žmogus prisimins visą gyvenimą. Aš jį irgi – su juo važiuoti baisiau negu su manimi. Su Vasiliausku galima nuvažiuoti ir į dangų. Ohhh yes baby :D

Nenukrypkime nuo temos. Pirmą kartą vairavimo egzamino neišlaikiau. Antrą kartą man jį nupirko tėtis. Ačiū jam. Tačiau iki šiol nemoku prisiparkuoti mašinos atbulom-šonu:D O atbuliniu naudotis pradėjau tik pernai. Visai smagus dalykas, maniau, bus baisiau.

Taigi, mano pirmoji mašina – tėčio nuostabusis, visada švytintis, blizgantis, vyresnis už mane šešiais metais ir visada pasiruošęs suriaumoti – raudonas žigulys, taip vadinama mūsų šeimos „kapeika“. Tos kapeikos vertė vienu metu buvo visai viliojanti, tačiau tėtis jos nepardavė. Per daug sentimentų ir ilgų romantiškų remonto valandų kartu su ja praleista... (tėti, mes žigulį tikrai į muziejų kada nors pristatysim).

Taigi, tik gavus teises, žigulys „žiagas“ tapo mano pirmuoju žirgu :D Per pirmas tris dienas iš viso man pasisekė sukelti lygiai 7 avarines situacijas, neskaitant tų, kurių nepastebėjau. Po to šiek tiek apsipratau, kad reikia žiūrėti į šviesoforą ar paisyti kelio ženklų. Aišku, mėgau greitį. Ir dabar mėgstu. Draskyti mašiną, drožti sankabą, gazuoti, tik saulių pati niekada nepiešiau, prašydavau Kavolio. Pamenu, kaip klasiokai (vaikinai) klausdavo, kada galėsiu pavežti juos su savo žiagu. Didesnė atrakcija jiems buvo (kaip aš supratau daug vėliau) ne tik dėl žigulio, bet išlipti gyviems po mano pavežiojimo. ...Ką gi, sveikinu visus išgyvenusius!!! :)

Žiguliui niekada nereikėjo žieminių padangų. Stabdžių kartais irgi. Nereiklus buvo. Taigi nenuostabu, kad vieną šaltą žiemos dieną prieš penkis metus važiavom mes su savo drauge Alla Pugačiova (aka Austė) kažkur į miestą ir...nusileidus-nuo-kalno-plikledžiu-žemyn-bandant-pasukti-į kairę... mano žiagas užsiožiavo (aikštingas kaip ir šeimininkė) ir nepasuko į kairę...o važiavo tiesiai... į namą. Galvojau, viskas. Nemirsim, bet namo gyventojai tai mirs. Ar bent jau viena siena bus išdaužta. Be to, nė už ką negalėjau leisti, kad ant žigulio atsidurtų bent vienas įbrėžimas. Geriau jau pati būčiau nusisukusi sprandą. Bet mus išgelbėjo didžiulė pūsnis. Dėkojau visiems dievams tą akimirką. Ir Kirkorovui, Allos angelui bei Šventajam Džordžui. Man atrodo, tuo metu kaip tik kažkas sėdėjo prie lango ir matė, kaip aš jau planuoju „užvažiuoti trumpam“. Tikiuosi, jokiai močiutei širdis nesustojo žiūrint į šį vaizdelį, nes jis tikrai turėjo būti nekoks:D

Išdaigininkas tas žiagas buvo. Kartais, būdavo, užkuri kapeiką, ji stojasi piestu, ir neduok Dieve, priekyje siena, ir nesupranti, kad ten tik gazo pedalas užstrigo po kilimėliu...Ech, šmaikšuolis buvo...:D


3. Kavolio vyšninė mylimoji AUDI 80 - ACJ386

Tai yra vieninteliai mašinos numeriai, kuriuos pasakyčiau net pažadinta iš gilaus miego. Ir tai yra mašina, su kuria man labiausiai sekėsi važiuoti.Tais laikais, kai garsėjau savo sodu ir jame rengiamais vakarėliais (ypač Naujųjų Metų), pritrūkus kokio gėrimo ar kai šiaip reikėdavo kažką atsivežti, tūso vidury atsitikdavo daugmaž taip:

prieinu prie Kavolio; jis paprastai jau būna stipriai išgėręs ir nelabai gali šnekėti;
sakau, duok raktelius, reikia nuvažiuoti ten ir ten;
Tomukas būna už mašinos prižiūrėtoją ir pats nevairuoja, nes mano, kad išgėrė daugiau negu aš;
sėdu ir važiuoju;
viršiju greitį, esu išgėrusi;
pro mašinos vairą nematau kelio (aš maža, o taip:D);
bet pamatau mentus;
važiuoju dar greičiau;
mentai nestabdo;
nestabdau ir aš;
taip ir nuvažiuoju;
važiuoju atgal;
tie patys mentai;
stabdytų, bet kažką jau susistabdė...;D

Sunkų rytą į galvą šaudavo tik viena mintis – AŠ ESU LAIMĖS KŪDIKIS!!! :D žinoma, jeigu visa tai būtų baigęsi blaivykla, bauda ir teisių atėmimu, jums gal būtų smagiau skaityti, bet tai dar ne pabaiga...

Ačiū tau, Kavoli, už supratingumą ir leidimą naudotis tavo mašina. Beje, pamenu, kažkada tu man ėmei nebeleisti pasivažinėti. Nieko, aš suprantu, kodėl. Užtat tavo pieštos saulės pačios geriausios ir sidras tavo audynėj gerdavosi geriausiai. O tu dar ir pridėtum po paskutinio sodo Naujako, kad tavo mylimosios bagažinė – pati patogiausia lova. Pamenu, kaip tave ten radom tą įspūdingąją sausio 1-ą dieną :D

4. Panele, užtraukite rankinį – jūs riedate!

Bet visgi kartą mane sustabdė policija....Visai netikėtai, vidury baltos dienos. Kokį kilometrą gražiai pavažiavau. Po to pamaniau, kad gal reikia mentus praleisti, visgi su žiburėliais važiuoja iš paskos. Tada ir sustojau. Sustojo ir jie. Ir tada supratau, kad jie vijosi tai mane! :D Oj kiek baimės buvo. Nežinojau, ką padariau. Dingo visa mano drąsa. Atsidariau langą, priėjo toks jaunas gražus pareigūnas, aš jau kišu pro langą dokumentus, o jis sako: “Panele, užtraukite rankinį – jūs riedate...“ Galvojau, numirsiu iš gėdos :D Žinoma, jis negalėjo praleisti tokios progos ir pasikvietė mane pasišnekėti į savo baltai žalią mašiną. Tada sužinojau, kad šviesoforo spalva turi būti žalia, o ne raudona, kad galėčiau važiuoti per sankryžą. Jie norėjo iš manęs atimti visus mano pinigus, tačiau aš labai pasistengiau apsiverkti, taigi jie iš manęs paėmė 10 litų ir baudos lapelyje užrašė: „Ėjo pėsčiomis važiuojamąja kelio dalimi, nors šalia buvo šaligatvis“. Štai taip...Į Humoro klubą reikia siųsti tuos policininkus...:D

5. Partyvan. The Spirit of America!

Na ką, su tokia nuostabia vairavimo patirtimi man tik Amerikoje po didmiesčius ir važinėti! Taip ir padariau :D Geriausias pirkinys Amerikoje buvo mūsų baltasis gražuolis minivenas, taip vadinamas Partyvenu. Pamenu, kaip varžydavomės dėl teisės jį vairuoti. Pykdavomės, ar su juo važiuoti į darbą, ar pasaugoti, benziną pataupyti :) O koks gėris buvo GPS‘as ir kaip gera ramiai sau važiuoti ir klausytis malonaus moteriško balso, sakančio „Turn right. Turn left. Don‘t do any foolish“ ;D Kaip šeštadieniais po didžiulių checkout‘ų prikraudavome partyveną pilną visokių kotedžuose rastų gėrybių ir veždavome viską į savo Party House ;) kaip susėsdavome kokių 10 panų ir šiaušdavom į molą apsipirkti, parsiveždavom maišus skudurų ir batų...Kaip per Bliadės T. Miliaus gimtadienį vežiojau visus visą naktį girta pirmyn-atgal-namo-į party-atgal-namo ir maigiojau stabdį muzikos ritmu. Niekas nesusivėmė, Thanks God. Bet niekas ir nesugalvojo paklausti to išganingojo klausimo: „Aina, tu girta? Juk mus visus deportuos per tave, jeigu sustabdys policija.“ ;D Kaip važiuodavom su Sandra prie vandenyno pasišnekėti šiaip ramiai nuo visų, o vieną kartą, kai varėm į liqueur store‘ą, pasakiau jai „čia suk į dešinę“, tai ji iškart ir pasuko...ant šaligatvio...:D kaip vežiau i McDonald‘ą apsipūtusius Liną, Bliadę ir Domingo pavalgyti, mat po žolės pramuša ant junk food‘o :D Kaip buvo baisu vairuoti Bostone ir iš tos baimės nubrozdinau partyveno šoną parkavimosi aikštelėj, o ne kokioj sudėtingoj sankryžoj ;D Ir dar daug daug visokio gėrio....Ačiū tau, Tomai, kad jį parūpinai mums :) Ir kad pardavei: už partyveną gauti doleriai - vieninteliai mano doleriai, parsivežti iš Amerikos ;)))))

6. Mazda Agripina velnio mieste Ukmergėje

Taigi po raudonojo žiago, po baltojo partyveno, po vyšninės kavolio mylimosios, po neužtraukto rankinio ir baisios pusnies, po pripratimo vairuoti isteriško eismo mieste Vilniuje, po kurio ir Bostonas nebaisus...Po šitiek lengabūdiškų neatsargių išsidirbinėjimų bei blondiniškų nesąmonių mane turbūt pradėjo bausti pats Dievas...

Mano šaunioji Agripina buvo ką tik po remonto. Visa išpoliruota, blizganti, murkianti kaip katytė, technikinių vyrų meiliai apčiupinėta ir iškart paleista į platųjį pasaulį toliau vežioti savo šeimininkę, ji pradėjo išsidirbinėti kaip tik ji viena tegali.

Turbūt buvo Mamyčių diena, kai vežiau dvi Egles kartu su savim. Vieną Valčiukovą, kitą Kaladovich. Vieną į Ukmergę, kitą į Anykščius. Ir tik Valčiukovai išlipus, Agripinai kažkas nutiko ir ji nustojo stabdyti. Gal vyrai pasakytų, kad viskas gerai, kada moteris nestabdo...Bet čia kitas atvejis. Nuspaudžiam stabdį iki galo, PAMYGIAM ir šiaip ne taip sustojam...jeigu riedam į kalną:D kažkaip neėmiau į galvą, kad stabdžiai lyg ir neveikia, kad kelias remontuojamas ištisai, kad mašinų kaip niekad daug... Greičiau pajaučiau nostalgiją savo žiguliui. Juk ir jis taip pat norėdavo daug dėmesio, kai bandydavau jį sustabdyti...paspaudžiam iki galo...PAMYGIAM...na ir sustojam, jeigu jis to nori tuo metu :D taigi taip ir parvažiavom namo su drauge Kaladovich.

Tada mūsų atvažiavo pasiimti mūsų broliai ir mes išsiskyrėm. Pasakiau Vidui, savo broliui, kad kažkas lyg ir negerai su stabdžiais. Daviau jam parvairuoti namo, o aš grįžau su jo naujuoju Fordu, jausdamasi visa kieta ir efektinga. Ką gi, žiūriu, išlipa mano brolis iš mano Agripinos visas pabalęs, pasišiaušusiais plaukais...Prieina išpūtęs akis ir sako: „Ir tu šitaip nuo Ukmergės parvažiavai??? Tu ką, nežinai, kad pas tave stabdžių nėra??? Blondine tu!“ Na ar kažkas panašaus (Gal tu taip ir nesakei, Vidai, bet, Dievaži, tavo veidas sakė:D) Ojėtau, galvoju...Na nėra tai nėra, kažkaip grįžti tai reikėjo. Pamenu, kaip tą dieną visa šeima (ypač vyrai) stipriai mane apkabindavo ir džiaugėsi kelis kartus, kad aš parvažiavau laimingai...Jaučiausi verta medalio. Taigi, pamaniau, kitą kartą...Ne, kito karto nebus...:D

7. Įspūdingoji Rato Misterija :D

Kaip dabar menu. Buvo pirmoji sesijos diena, aš parą laiko nemiegojusi. Iš vakaro parsivežiau savo šunytę Mikę, kurią gavau dovanų gimtadienio proga. Dėl jos išdykavimų ir cypavimų naktimis teko ją vežtis namo į Anykščius. Tą dieną iš ryto nusvirduliavau kažkaip į egzaminą. Po to visą dieną kroviausi daiktus, tampiau maišus. Buvau nusikalusi. Supakavau savo Mikę į tokį ružavą ružavą tikrą blondinės krepšį, kurį prisegiau su saugos diržu priekyje. Užsidėjau akinius nuo saulės. Su mašina, prigrūsta žieminių paltų ir batų, su geltona vasariška suknele didele iškirpte, šviesiais baltais plaukais...Aina išvažiavo namo.

Buvo trečiadienio vakaras, lijo. Važiuojant autostrada kažkas pradėjo barškėti. Paskambinau tėčiui, klausiau, ar sustoti, ar važiuoti. Sako, važiuok, tik lėčiau. Važiavau lėčiau, bet blin...ant 80km/val. garsas išnykdavo. Tai aš taip ir važiavau…

Privažiavau velnio miestą Ukmergę. Grojo amžiną atilsį Sauliaus Mykolaičio “Užrakintas dangus”. Staiga vaizdas šiek tiek pakrypo. Kairėje pusėje nuriedėjo kažkas juodo. Tuo metu mąsčiau – „Hm, gal čia mano ratas? Cha, tai būtų prikolas.” Ir tada pamačiau kibirkštis ten, kur turėjo būti mano kairysis priekinis ratas…Pamenu, kaip ilgai čiuožiau. Priekyje fūra. Prieš akis prabėgo mano menkas gyvenimėlis. „Dieve, atleisk, kad vaikystėj paskųsdavau brolį ir kad melavau mamai, jog išlaikiau egzaminą. Kad nepaskambinu močiutei. Kad kartais neprotingai leidžiu pinigus. Kad per retai grįžtu namo. Kad...“

Tai didžiausias mano nuotykis per visą mano vairavimo istoriją. Tuo metu tikrai to nesitikėjau :D Taigi, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Pačiuožiau sau laimingai, sustojau. Fūra-žudikė pravažiavo. Tada pasipylė daug daug mašinų. Nežinau, kur jos buvo dingusios tuo metu, kai mano ratas išėjo pasivaikščioti. Žinau tik, kad jis ir negrįžo. Dingo kaip į vandenį (kaip pasakytų mano mama – pasielgė kaip kad elgiasi visi vyrai :D). Liko tik suplyšusi guma ir keli varžtai, kurių ėjau per lietų rinkti, nes taip liepė brolis. Vaizdas ir vėl egzotiškas – užpanikavusi blondinė su šuniuku, visa šlapia, prisirinkusi rato varžtų, sėdi ir isteriškai žvengia. Sustojo 3 mašinos.

Pirmoji. Išlipa trys vaikinukai. Žvengia susiėmę už pilvų. Jie man padėjo konstatuoti faktą, kad bagažinėje atsarginio rato pas mane nėra ir jie savojo neskolins.
Antroji. Išlipa vyras. Juokiasi. Atsidarau langą ir sakau: „Aš jau žinau, kad neturiu atsarginio rato, todėl jūs man negalite padėti. Man viskas, gerai, mano šunelis sveikas, aš irgi.“ Tada man pagailo to susirūpinusio vyro labiau negu savęs. O Mikė tuo metu iš laimės sisiojo ant mašinos kilimėlio.
Trečioji. Išlipa piktas vyras.
- Tai ką, ratą pametėte, panele? Ir kaip gi čia taip nutiko? Cha, blin, nu prikolas...(Pasikrapštom kiaušus). Duok, uždėsiu greit.
- Neturiu atsarginio rato...
- Tai pyp bent jau avarinį pyp pasistatyk, negi nematai, pyp kad temsta ir lyja? Nesimato pyp nieko!
- Tai kad ir avarinio neturiu...
- Pyp!

Ačiū jiems visiems už geranoriškumą, bet man jau niekas nebepadės :D

Nusprendžiau, kad rato nukritimas veikia kaip žolė: iš pradžių pramuša ant juoko, po to ant maisto, tada ant miego, o kitą dieną – ant džiaugsmo ašarų.

Taigi, džiaugiuosi, kad dabar galiu aprašyti visus savo nuotykius kaip vieną ilgą didelį ir jums jau turbūt atsibodusį juokingą pasakojimą. Ech...jeigu tik Paolo mokėtų lietuviškai, būtinai ir jam papasakočiau;)))) Tikiuosi, kad spalį skrendant pas jį, lėktuvui nenukris koks ratas ar sparnas? :D~

Mua! :*


P.S. Atleisk, Vasiliauskai, už tą dieną, kai tavęs vos nepartrenkiau. Bet tu mane taip pat išgąsdinai, kai mane pavežei tą šaltą žiemos dieną. Todėl lygiosios. Visada prisimink, su tavim - tik į dangų. Amen :D

Grožis.Protas.Valdžia.Žmonės-rokfeleriai

Ar teko kada sutikti žmonių, prie kurių pasijaučiate kaip mažas vabalas, prilipęs prie bato pado? O tokių, su kuriais bendraujant jaučiate ypatingą simpatiją ir džiugesį ir meldžiate visų savo šventųjų, kad leistų jums dar kartą susitikti su tuo žmogumi? Ar yra jūsų gyvenime tokių žmonių, kuriems pavydite galios, proto, sugebėjimų, mokėjimo puikiai pasirodyti, sėkmės visuose darbuose? Ar turite savo idealus? Nenoriu pati atsakyti į savo klausimus, bet turbūt kad turite, ar ne? :)

Žmonės rokfeleriai – nesenas mano atradimas. To turbūt negalima priskirti dar vienam mano tyrimui, nes jokio konkretaus dar neatlikau. Rokfelerius pavadinau rokfeleriais visai atsitikinai. Na žinant šią pavardę turbūt nekyla klausimų, kokie tie žmonės. Tačiau skirtingai negu tikrieji Rokfeleriai, manieji – nebūtinai turtingi. Galbūt juos priskirčiau prie tvirtos dvasios žmonių, kurie žino, ką daro gyvenime ir turi sveiką požiūrį į viską. Galbūt tai inteligentiški žmonės, bet ne silpnavaliai hedonistai, pripratę prie lengvo gyvenimo. Galbūt tai karaliai-saulės, tik nuimkime dalį prabangos. Galbūt jų rokfeleriškumas užfiksuotas jų genuose.

Kokie jie?

Paprastai tokie žmonės išsiskiria iš minios savo charizma, stipriu pasitikėjimu savimi, pagarbiu elgesiu su kitais, stipria atsakomybe tiek, kiek ji liečia jų pačių interesus.

Nesvarbu, ar mes jaustumėmės maži ar dideli prie jų. Mes tiesiog bendraudami ar matydami juos tuo metu manome, kad jie yra tobuli. Jie neturi silpnybių, ydų ir pan. Ir mums reikėtų ilgai sukti galvą, kad galėtume atrasti ką nors blogo tuose žmonėse. Jie niekada neparodo sutrikimo ar pasimetimo bet kokioje situacijoje. Tikėtina, kad dauguma rokfelerių yra lyderiai. Jie mėgsta dėmesį, jiems patinka vadovauti, jie žino sėkmės skonį. Gal ir valdžios? Jie daug dirba, bet todėl, kad jiems patinka. Jie žino, ko nori ir yra atviri idėjoms.

Su kokiais žmonėmis bendrauja žmonės-rokfeleriai?

Visų pirma jie mėgsta bendrauti su pranašesniais už save. Pranašesni žmonės gali būti jų idealai, tačiau nebūtinai tuose idealuose jiems viskas patiks. Arba apskritai tai gali būti žmonės kuo nors įdomesni ar šiaip protingesni, turintys gerų idėjų, kurios patiks rokfeleriui. Jie semiasi žinių iš pranašesnių žmonių ir pasiima tik tai, kas reikalinga.

Kas dar – nuoširdūs ir paprasti žmonės, labai geri, kurie besąlygiškai myli žmones-rokfelerius. Kuriais galima pasitikėti bet kokiu atveju. Per gyvenimą mes sutinkame tokių žmonių mažai, todėl jie yra labai vertingi ir brangūs. Galbūt geriausias tokių žmonių atitikmuo – mūsų mamos ir tėčiai.

Kokie mes prie jų?

Įžvelgti rokfeleriškumą kartais būna sudėtinga, kiekvienas turbūt turi savo rokfelerį ir nebūtinai jie visuotinai būtų visų pripažinti kaip pranašesni už mus. Pamatę rokfelerius mes sukuriame savo idealizuotą mitą apie juos. Ir arba mes bėgame prie jų ir puolame į glėbį, klausdami, ar jiems nereikia mūsų, arba bėgame nuo jų, nes neturime, ką jiems pasakyti ir manome, kad niekada jų nesudominsime, kad ir kaip norėtume. Čia jau priklauso nuo mūsų pačių, tačiau faktas vienas – jie mus traukia.

Bendraujant su tokiais žmonėmis mūsų susižavėjimas tol auga, kol mes juos idealizuojame. Žmonės, pratę prie didelio dėmesio, visuotinio susižavėjimo ir garbės anksčiau ar vėliau vis tiek pasiduoda ir numoja ranka. Jūs nepasiduotumėte? „jeigu jau laikote mane tobulu, tebūnie. patys kalti, jeigu kada jums nepatiksiu. o dabar man nusispjauti“. Ilgainiui visgi atsitinka vienas didelis dalykas – "namo pareina" didelis nusivylimas. Žmogus-rokfeleris padaro kažką tokio, ko mes tikrai nesitikėjome iš jo ir tada mūsų žavėjimosi burbulas susprogsta. IDeja, bet tai dažniausiai pakenkina tik mums vieniems. Žmogus-rokfeleris to paprastai net nepastebi. Jis juk niekada nieko nežadėjo.

Tai ką daryti?

Mes visi žinome ir sakome, kad tobulų žmonių nėra. Tačiau vis tiek kartais patikime savo ar kitų sukurtais mitais. Ir tik kai patys patampame savo gyvenimo rokfeleriais ir priartėjame prie savo pačių susikurto savęs idealo, o ne kokio nors kito žmogaus, tik tada suprantame, kad tobulų žmonių tikrai nėra :) Tačiau ir nors žinodami šią seną tiesą, mes būtinai veršimės į priekį. Mes niekada nebūsime tobuli , tačiau visada norėsime tokiais būti.

Taigi linkiu nepasiduoti rožinei traukai žmonėms-rokfeleriams. Didžiausi rokfeleriai mūsų gyvenime yra tie, kuriuos sutinkame kasdien, kuriems galime paskambinti naktį ir pasiguosti. Su kuriais galime puikiai atšvęsti gimtadienį :)

Nesusižavėkime nepasiekiamais žmonėmis, nes pamiršime, kas yra šalia.

Su meile ir pagarba,

Aina.

P.S. Kaip manote, galbūt mūsų naujoji Prezindentė irgi yra rokfelerė? :)

„Gal galite atkimšti butelį?“ Klapycos trečiadienio tyrimai barake.

Norėdamos prasimanyti naujų draugų, bandėm atlikti tyrimą – kokie gi tie vaikinai-studentai šiais laikais?

1 tyrimas. “Atsitiktinumai laiptinėje”. Ar jūs dažnai sutinkate tris studentus su treningais ir vyno taure rankoje vėlų vakarą bendrabučio laiptinėje? Mums tai tik vieną kartą pavyko, ir tai netyčia :D Galiu tik pasakyti, kad tą trečiadienio vakarą mes gėrem tikrai ne vyną, tačiau mums nepasivaideno. Išėjusios “padūmoti” į laiptinę, oplia taip imam ir sutinkam tris vaikinus…Geriau jie atrodė negu mes, ne tokie pavargę…Na bet nusivedė jie mus į kito aukšto virtuvę (tai vadinosi “einam pas mano draugus”) ir…Nieko! Pašnekėjom, pabendravom, supratom, kad mums jau biški sunku šnekėti, taigi laikas eiti namo...Taigi taip draugiškai ir išsiskirstėm. Viskas tuo ir būtų baigęsi, jeigu ne faktas, kad mes juos iki šiol sutinkame kur nors netikėtose erdvėse (netyčia), tačiau jie vis dar bijo sveikintis. Įdomu, ką mes ten jiems tokio padarėm, kad nuo mūsų reiktų bėgti...Pereiti į kitą gatvės pusę...Lifte apsimesti, kad nematai/nepažįsti...Esmę supratote turbūt. Jie ne vieninteliai, kurie taip elgiasi, bet visgi...Kodėl šiais laikais vaikinai taip bijo merginų? Tiksliau, net pasisveikinti su jomis negali? Ypač kai sutinki septintą kartą per savaitę? Gal jūs padėsite atsakyti į šitą klausimą?

Išvados: netyčinis tyrimas patvirtino vyrų nedrąsos teoriją ir paskatino mus gilintis į šią opią problemą giliau.

2 tyrimas. „Atkimškite butelį per...3 metus!!!“. Mūsų aukšte yra vienas vaikinų kambarys. Šalia jų gyvenu jau 3 metus. Įsidėmėkite, 3 metus!!! Jie mums butelius atkimšinėja jau, įsidėmėkite – 3 metus!!! Per šiuos ilgus kaimynystės, atskirtos tik viena siena, metus jie mums iš viso atkimšo apie 10 butelių, du kartus nedavė mums plaktuko (nes ir neturėjo), vieną kartą vienas iš trijų kaimynų netgi teikėsi paragauti mūsų šampano (atsiminkite, per 3 metus!!!) ir NETGI tas pats po to atėjo į svečius! Ir netgi atsinešė savo šampano! Vau!!! Du iš jų netgi sveikinasi, o vienas vis dar ne...(per 3 metus!!!).

Išvados: šis tyrimas yra visiškai nepelningas, nes: reikia nuolatos turėti pilną butelį, vykdant tyrimą intensyviai galima prasigerti, naudos tyrimas neduoda beveik jokios. Vienintelis privalumas – nemokamas butelio atkimšimas. Galima jį netgi pavadinti “anoniminiu”, nes tikrai niekas nepaklaus “ką švenčiat? Ar ne per dažnai reikia butelį atkimšti?” ir pan. No no no, jokių klausimų, tiesiog atkemšam ir toliau einam nieko neveikti. Galime jums pasakyti tik tiek, kad šitas tyrimas yra ilgiausias ir labiausiai nenusisekęs, nors jo pasiteisinimo sąlygos buvo ir vis dar yra pačios geriausios ir palankiausios. Štai taip.

3 tyrimas. “Telefono numeris tiesiai iš kibiro”. Prisipažinsiu, tą savaitę buvo mano gimtadienio išvakarės ir jau ketvirtas vakaras, kai švenčiau jį ( jam vis dar neatėjus). Tos dienos šūkis buvo “BE TABU”, taigi su draugėmis sąžiningai laikėmės šio principo. Iš savo išradingųjų choristų gavusi “kibirą-asmeninį jumbą” labai juo džiaugiuosi ir, aišku, dalinau savo triukšmingą džiaugmą visam Vilniaus miestui, ypač centrinei jo daliai…”Alaus namuose” susipažinti su žmonėmis buvo labai lengva, ypač nešiojant tuščius bokalus su savo kibirėliu į barą. Aišku, draugiškiausi buvo barmenai ir dar vienas kitas, įmetęs po centą į kibirą. Bet ne tame esmė. Taip bešvenčiant man kilo mintis – o kodėl gi nepadalinus savo telefono numerio geriesiems piliečiams? Taigi atlikome tyrimą “vyro reakcija netikėtai gavus telefono nr. iš nepažįstamos merginos su kibiru”.

1 reakcija: “Kas čia per popiergalis?“ (vėliau ėjau atsiimti to popiergalio, nes pamaniau, pritrūksiu popieriaus...:)

2 reakcija: “Kam čia tas telefono nr? O kieno? Kam čia pyp dalini?“.

3 reakcija: “Pabučiuok mane, o tada galėsi duoti ir savo numerį“.

4 reakcija: “-Chebra, ten žinokit, buvo lapelis su mano telefono numeriu, šiaip tai ten ant žolės kažkur numetėt...“. Po to jie surado tą lapelį, kitą dieną netgi parašė. Pokalbis prasidėjo labai gražiai ir gal netgi įdomiai, tačiau baigėsi daugmaž taip: „Tai pyp pats ir eik pirkt savo pyp baltakės, nes man tai pyp jos nereikia, kad pyp draugų turėčiau. PYP“...Labiausiai iš to pokalbio man patiko štai kas: „gal galėtum padėti man panešti maišą iš parduotuvės? Labai sunku.“ ATSAKYMAS:“Ot drąsi merga. Tu ką, pyp, nebijai, kad aš pyp pabėgsiu su tuo maišu į kitą gatvės pusę ir tu jį taip pyp ir matysi?“. J))))))))))

5 reakcija: “Paskambink man, labai noriu tave pamylėti...Numeris 1605, kaina 5 litai”. :D

Išvados: eilinis atvejis su vyrais – jie amžinai neįvertina to, ką gauna ir ką turi...Ir dar kartais išmeta tai. Tyrimas pasižymi aukštu paradoksalumo lygiu, gan linksmas, labiausiai tinkamas turbūt per mergvakarį J

4 tyrimas. “Nepataikymas į duris”. Tai, mano galva, daugiausiai drąsos pareikalavęs mūsų tyrimas. Priešistorė tokia: viena iš mano nuostabiųjų sugyventinių turi labai gerą akį, kai reikia pamatyti gražius vyrus. Taigi vieną gražią popietę šildydamasi balkone saulutėje ji pastebėjo tokį…Gyvena aukštu žemiau, vaikščiojo po balkoną nuoga krūtine..Pats kaltas. Taigi po kokios savaitės, grįžtant vakare iš baro, mes nusprendėm „nepataikyti“ į savo aukštą ir duris. Taip ir padarėm, bet svarbiausia, kad nei viena nepamatėm, kad durys tai visgi išskirtinės...Tokios su nuvogta iš troleibuso lentele „GRĮŽTA Į PARKĄ“ su prierašu „Alaus“ ir pjūklu, įbestu ties kambario numeriu...Taigi rakinom rakinom mes tas „nematomas“ duris, visus tris raktus išbandėm..Ir durys atsivėrė! O ten pora vaikinukų jau turbūt pagavę kampą, kame čia reikalas...Buvo labai juokinga. Gal jie ir suprato šitą bajerį, bet labai jau santūriai į jį pažvelgė...Taigi visgi turbūt nelabai suprato...“Juk niekas taip nedaro“. Na gerai. Sakom, kažkas čia negerai, reikia gelbėti situaciją. Grįžom namo, pasiėmėm butelį. Grįžom vėl pas juos, „ale atkimšti nemokam“. Ir tada pamatėm jų santūrumo priežastį – ogi merginą kambaryje! Ir dar tokią nelabai draugišką...Iš dar mano ansamblio...Ir aišku, ji mane pažino...Et, galvoju, nepasisekė...

Išvada: tyrimas žlugo dėl moteriškos kliūties, tačiau situacija turi perspektyvą ateityje. Reikia tik sulaukti mūsų kambario „išleistuvių“ ir dar kartą pakartoti „nepataikymą“ į savo kambarį, tik šįkart nebandyti rakinti durų, o tiesiog pasibelsti :D kitas variantas – nepataikyti į savo baraką. Garantuojame jums ilgą būsimo tyrimo istoriją su, labai tikimės, geresne pabaiga ir išvadomis J

DIDŽIOJI IŠVADA: naujų draugų mes taip ir nesuradom. Niekas pas mus į svečius taip ir neatėjo. Niekas nepasikeitė. Niekas nešvenčia nieko. Sesija artėja, visi užsiėmę. Taigi mes kraustomės iš čia! Turbūt pavyks tik į kitą aukštą, bet gal ten bendraminčių sutiksime? :)

P.S. Laukite 5 ir 6 tyrimų “Nepataikymas į savo baraką“ ir „Apklausa apie alų kursiniam darbui“. Ohhh, it‘s gonna be fun :D

Viešbutis "Niujorkas" - įžymybių ar studentų bendrabutis?

Mes ir mūsų draugės kambariokės nuolatos vakarais prisigalvojame kokių nors pokštų. Puikiai sutardamos, per savo bendro gyvenimo kelis mėnesius pasiekėme ypač aukštą nesąmonių krėtimo išsivystymo lygį. Taigi mūsų draugystė klesti. O klestinčios draugystės visuomet pasižymi kuo nors išskirtiniu.

Pradėkime nuo to, kad mūsų namuose yra kelios tradicijos:

1. Pamačius tarakoną iškart bėgti jo pritrėšti su šlepete (galima naudoti ir ne savo);
   
2. Nupirkti cukraus;
   
3. Kartą į mėnesį neapsikentus nuvalyti pelėsius aplink langą ir balkoną;
   
4. Mylėti ir gerbti drabužių džiovyklą, šaldytuvą ir grindų šepetį;
   
5. Kasdien bent kartą sutikti gražų vaikiną, apžiūrėti jį ir būtinai parodyti arba bent jau nupasakoti viską savo kambariokėms (galiu pasakyti – tai puiki priemonė tonusui pakelti);
   
6. Trečiadienio vakarais padaryti įžangą į savaitgalį:  žiūrėti filmą, išgerti vyno/sidro/šampano (to nepadarius negalima eiti miegoti), arba....iškrėsti kokį nors pokštą kaimynams ar šiaip barako gyventojams J
   

Šiaip tai yra gan drastiškas gyvenimo būdas, ir mums jo neprireiktų, jeigu ne mūsų kaimynai, kurie paprasčiausiai...nebendrauja. Tiksliau, bendrauja turbūt tik su savimi. Mes gyvename ramiausio Saulėtekio bendrabučio ramiausiame aukšte, kuriame niekada niekas nevyksta ir turbūt nevyks. Čia net kaimynai nebendrauja tarpusavyje, net „Labas“ nepasako. Na, kai kurie pasako, bet tokių vienetai. Čia nevyksta studentiškas bendrabučio gyvenimas. Naktį lipant laiptais į savo 12-ą aukštą galima pastebėti, kad neįmanoma nieko pastebėti – visi miega! Tyla! Taigi jau daugmaž supratote, kad mes gyvename tikrai ne savo vietoje...

O juk gyventi tai kažkaip reikia. Pripažinkite, amžinosios sesijos klimato sąlygomis nei vienas studentas negalėtų ilgai išbūti sveikas ir laimingas...Taigi štai tokia situacija mus privertė imtis visokių iniciatyvų nors kiek atgaivinti bendrabučio gyvenimą.

Viskas iš tikrųjų prasidėjo prieš 3 metus, kai atsikrausčiau į šį ramų pastatą, kurį mėgstu vadinti „Niujorko“ viešbučiu. Čia tvarka griežtesnė negu viešbutyje, va jums ir bendrabutis... O be to, čia labai dideli reikalavimai svečiams. Galiu jums pasakyti, ko reikia svečiui, kad galėtų ateiti į mūsų viešbutį „Niujokas“:

1. Mobiliojo telefono (būtinai neišsikrovusio ir su papildyta sąskaita);
   
2. Asmens kodo;
   
3. Tikslaus laikrodžio, rodančio tokį patį laiką kaip budinčios laikrodis;
   
4. Veikiančio lifto;
   
5. Stiprių nervų ir tylaus balso;
   
6. O kartais dar ir prašymo įleisti, pasirašyto bendrabučio administratoriaus.
   

Tai štai turint šiuos dalykėlius jūs gal ir galite ateiti pas mus į svečius...BET su viena sąlyga – mes būtinai turime būti namie! Kitaip nepadės niekas...

Tai spėkit, ar daug ir dažnai pas mus svečių ateina? :D :D :D

Kalbant apie įžymybes...Mums trūksta tik asmens sargybinių, ir mes tikrai jomis tuoj pasijausim dėl savo izoliuoto gyvenimo šitame "viešbutyje su vieša virtuve, tualetais ir dušais" :D

Apie tai, kaip bandėme prasimanyti naujų draugų ir ištirti barako bendruomenės sicializacijos lygį skaitykite kitame straipsnyje "Klapycos trečiadienio tyrimai".

Odė Draugams arba šiaip...apie gyvenimą :)

Praūžė mano gimtadieninė savaitė...Kadangi labai sąžiningai ją švenčiau nuo pirmadienio iki pirmadienio, tai vis nebuvo kada sustoti, blaiviai (visom prasmėm) pamąstyti, apsvarstyti, ką nuveikiau per praeitus metus, ko dar nepadariau ir ką noriu nuveikti ateityje. Ir apskritai susivokti gyvenime, išsinešti butelius iš kambario, sušluoti dužusias taures...Susitvarkyti kibiro-jumbos turinį...Taigi apie viską iš pradžių.

Turbūt šiemet man didžiausia dovana, kokią tik galėjau gauti – tai nauji draugai. Ir jų kaip niekad daug. Supratau, kad nepamenu, kada paskutinįkart jaučiausi vieniša...Greičiau nespėdavau lėkti su žmonėm, nespėdavau su visais pabendrauti kiek norėjau ar kiek jiems norėjosi...Ir tai buvo mano gyvenimo variklis. Aš nuolat buvau žmonių apsuptyje ir tai man kėlė didžiausią džiaugsmą. Grįžus namo, laukdavo nuostabiosios kambariokės, nuėjus į ansamblį – krūva „crazy“ žmongeliukų, su kuriais juokdavausi kaip niekad gyvenime. Parvažiavus namo – mama su žemaitiškais blynais, tėtis su sutaisyta mašina, brolis su šuniu, kurį reikia pavedžioti...Draugės-medikės-kiaulaitės, su kuriomis nors ir retai susitinku, tačiau jos sugeba išruošti man geriausią nuostabiausią ir visokį „-iausią“ gimtadienį...Aš taip džiaugiuosi tuo, ką turiu, nes tikrai ne kiekvienas gali pasigirti tokiais dideliais „žmogiškaisiais ištekliais“‘ J Turiu netgi slaptą meilės paštą, kuriame galiu išsakyti viską, ko nepasakau ( o ir niekad turbūt nedrįsčiau išsakyti) gyvai. Visada turiu kam pasiguosti, kai būna liūdna diena (nors nepamenu, kada paskutinįkart tokia buvo). Aišku turbūt labiausiai dėl mano aktyvaus gyvenimo „nukenčia“ kambariokės, kadangi jos žino kiekvieną mano niuansą, žingsnį, mintį...Taip jau yra, kad aš tapau labai atvira. Apskritai, mano gyvenimas pastaruoju metu buvo kupinas kalno gerų emocijų, kurios „užmušdavo“ bet kokius besitvenkiančius juodus debesėlius virš mano galvos...

Taigi supratau, kad gyvenu visiškai naują, dar man pačiai gerai nepažįstamą gyvenimą...Pamaniau, prisiminsiu, kokia buvau anksčiau ir ką mąstydavau apie tą ar aną...

Visų pirma, tai prieš kokius 3 metus aš tikrai taip nesijuokdavau. Žinau, daug kas nepatikės tuo, tačiau tai tiesa. Aš turbūt iš vis labai retai ir mažai juokdavausi...Dėl to kiekviena žiemą ir vasarą sirgdavau gripu. Dabar net sloga nepuola. Prikaupiau vitamino C dešimtmečiams į priekį...

Visų antra, aš bijojau žmonių. Labai bijojau. Tiesą sakant, nelabai net ir domėjausi jais. Apskritai buvau „drop dead intravert“ (nors užmušk, bet nebendrausiu) ir žinoma, buvau baisiai vieniša ir liguistai priklausoma nuo kelių žmonių, kurienbuvo man artimi... Bijojau savo kambariokių, bijojau dėstytojų, bijojau tėvų, brolio, senelių, bijojau draugių, bijojau choro, bijojau visko visko visko...O svarbiausia – bijojau savęs. Tik dabar supratau, kad didžiausia baimė mano gyvenime – tai baimė sau. Baimė parodyti kitiems, kokia aš esu. Prisipažinsiu, aš vis dar to bijau. Turbūt ne vienam iš jūsų irgi kartais kyla abejonių, pasireikšti čia visu gražumu ar ne...Ir šiaip aplink mus dar pilna žmonių, kurie stipriai labai bijo atsiverti, kad ir kaip norėtų...Taigi pamaniau, kad šiemet aš pradėjau eiti bent jau savo kelio kryptimi. Tai dar nereiškia, kad pradėjau juo eiti – kai taip atsitiks, jūs tikrai tą išvysite ir juolabiau išgirsite (hahahahahaha). Tačiau vien pasukimas link to, kam galbūt (dar tik galbūt) skirta dalelė mano dūšios man jau yra didžiausias mano laimėjimas šiais metais. Aš jums visiems to linkiu. Ir dar linkiu nepagalvoti, kad išprotėjau, kai specialiai lendu prie žmonių ir įkalbinėju „davai einam ten, darom tą aną...O va šiandie tokią nesąmonę sugalvojau, davai padarom....“. Tai ne šiaip sau sąpalionės – nes paprastai aš atpažįstu, kas labiau uždaras ir nors ir kaip nori atsiverti, tačiau bijo. Prisipažinsiu, aš esu nebloga aktorė, todėl kartais surizikuoju likti nesuprasta ar šiaip nušvilpta, negu nepasiūlyti žmonėms ko nors, kas mano akimis žiūrint, galėtų suteikti jiems laimės.

Nežinau, kaip jums, tačiau geriausias jausmas, kada nors užplūdęs mano širdį, buvo aiškus ir konkretus supratimas, ko noriu ir didelis didelis ryžtas tą padaryti. Tai toks jausmas, kada žinai, kad viską darau teisingai ir kad niekas (tikrai NIEKAS) manęs nesustabdys. Aišku, prie viso šito jausmo labai prisideda mano charakterio bruožas, kad jeigu aš jau ko nors labai labai noriu, tai žūtbūt gausiu. Tik kad tas stiprus noras mane retai aplanko...Taip sakant, visur turi būti harmonija J

Prisipažinsiu, kokius penkerius metus kai meldžiuosi (o aš šiaip meldžiuosi gan dažnai), prašau Dievulio man suteikti tik vieną dalyką – aiškių norų ir ryžto jiems pasiekti. Nes man tai pats nuostabiausias jaumas ir pats didžiausias atpildas apskritai gyvenime. Nesvarbu, kas tai būtų – mokslai, meilė, draugai, šeima, Amerika (taip jau yra, kad nuo jos aš neatsiribosiu dar ilgai)...Juk galima norėti visko.

Taigi tokių akimirkų, kai viskas aišku ir gražu, mano gyvenime buvo turbūt tik trys...Pirmoji, kai pažinau Audrių ir supratau, kad jis bus mano (girdėjau, kad vaikinams patinka moterys, kurios žino, ko nori:D).

Antrąkart tokį jausmą patyriau, kai mečiau ekonometriją ir perstrojau į vadybą (aišku, po to pasigailėjau, kad vėl įstojau ne ten, kur man skirta, bet tai buvo šimtąkart geriau negu praeitas variantasJ). Ir trečiąkart toks pat jausmas buvo, kai vieną tamsų sausio rytą pabudusi staiga supratau, kad man REIKIA ir aš tikrai NORIU į Ameriką. Prisipažinsiu, anksčiau aš jos nekenčiau, nemėgau, niekad gyvenime nebūčiau pripažinusi, kad ten vyksiu...Buvau tik vienąkart ragavusi cheezeburger‘io ir kokius penkis kartus gėrus coca colos ir tai tik su degtine :D Tačiau štai ėmė ir toptelėjo, kad aš ten noriu...Ir aš to iki šiol niekaip nepaaiškinu logiškai, greičiau tai buvo kažkokia Dievo apvaizda...Paslaptis ir tiek J

Dabar ateina ketvirtas mano noras – dainuoti. Tačiau šįkart tai ne šiaip sau toptelėjimas į galvą, o apgalvotas ir laipsniškai brandintas noras J To aš norėjau jau seniai, tačiau vis nebūdavo drąsos jo pripažinti. O ir pati buvau kupina dvejonių, kad gal ne...Gal nereikia...Dar ir dabar kartais mane kankina abejonės dėl visko. Bet kaip pasakė vienas mano labai geras draugas, „geriau ką nors išbandyti ir gailėtis, kad nepavyko, negu gailėtis, kad iš vis nepabandei“.

Taigi linkiu Jums, mano mieli draugai ir pažįstami, artimieji, broliai sesės, debai, kiaulaitės, asiliukai ir t.t....tokių stiprių norų kaip kad mano. Didelio ryžto juos įgyvendinti. Ir tokio būrio nuostabių draugų, kurį Jūs man jau padovanojote ;)